skėtrinėti

skėtrinė́ti, -ė́ja, -ė́jo žr. skėtrioti 1: Nieko neliks! – šaukė Frankas, čia belsdamas pirštais į grabą, čia skėtrinėdamas P.Cvir. | refl.: Skėtrinė́jasi užsiutę, ar jau pešis KzR.